Galbūt jau kurį laiką svarstai, kad norėtum su kažkuo pasikalbėti apie tai, kaip jautiesi? O gal kažkas Tave stabdo ir nedrįsti atsiverti, svarstai, ar verta?

Skaityti daugiau...

-Esu gamtos žmogus, - sako 17-metė Rusnė Dabužinskaitė, neįsivaizduojanti savo gyvenimo be tyro oro ir žalumos. -Gyvenu netoli Bijutiškio, savo buvusiame senelių name, todėl, kai grįžtu po mokyklos, likusią dienos dalį leidžiu lauke.
Teritorijoje aplink namus, kuriuose mergina gyvena su tėvais, galima sutikti išdidžiai vaikščiojančių fazanų, vištų, triušių, avių ir ne vieną šunį... Apie pastaruosius Rusnė gali kalbėti valandų valandas, mat didžioji jos aistra – dalyvavimas šunų parodose.

Skaityti daugiau...

Naujame Molėtų turguje beveik pusmetį veikianti picerija „MO Pizza – Kebab“, ko gero, tapo šios naujos prekybinės erdvės vizitine kortele. Mat picerija įsikūrė turgavietės pradžioje, o  duris atvėrė, kaip ir pirmieji turgavietės prekybininkai - pernai metų rugsėjo viduryje. Jauki ir šiuolaikiška picerijos erdvė, patogi ir norintiems čia pat užkasti, išgerti kavos ar pasiimti užsakytą patiekalą, sukurta taip, kad net ir labai skubantieji čia suranda vietą trumpam atokvėpiui bei pasimėgavimui skaniu maistu ar kavos puodeliu...

Skaityti daugiau...

Koks jausmas kirba viduje, kai žmogus palieka savo šalį?.. Ar tai būtų emigracija savo noru, ar priverstinė, regis, džiaugsmo jame turėtų būti mažiausia.... Na, bent jau tų širdyse, kurie yra priversti išlydėti, linkėti sėkmės ir laukti... Su ašaromis akyse savo vyresnėlę Ievą su keturiais vaikais – dvynių poromis, prieš pusmetį į Vokietiją išlydėjo ir molėtiškė Auksuolė Nazarovienė. Į nebylų aplinkinių klausimą „Kodėl ?“ ,ji atsakydavo, kad vaikams reikia tėvo. Juk šeima vos jo neprarado, kai Vokietijoje žentas Ramūnas buvo patekęs į avariją ir po ilgo gydymo sunkiai skynėsi kelią į įprastą gyvenimą. Ankstesnių darbų dirbti nebegalėjo, o šeimą maitinti juk reikėjo.

Skaityti daugiau...

„Kažkodėl jaučiuosi skolingas Molėtams - mažai bendravau su spauda, su „Vilnimi“. Dabar turiu daug laisvo laiko ir galėčiau tą skolą grąžinti. Artėja kovo 15-ta, muziejaus trisdešimtmetis...“ – šios į „Vilnies“ paštą atskriejusios eilutės buvo pretekstas susitikti su Etnokosmologijos muziejaus įkūrėju, ilgamečiu jo vadovu, jį puoselėjusiu, auginusiu iki net neįsivaizduojamų aukštumų, planavusiu rekonstrukcijas, jų sūkuryje konkrečiais darbais besisukusiu Gunaru Kakaru. Pasiūlymas kalbėtis kitaip – ne apie muziejų, ne apie skolas, kurių, atvirai pasakius, nėra, o laisvai, paprastai, šiltai apie Kulionių apylinkėse lėkusį gyvenimą, apie pamokas – dalintas ir gautas, apie Garbės piliečio svarbą, vietos politikus ir politikierius, dovanas šiam kraštui... Pasiūlymas buvo priimtas, bet,  deja, ir vėl laiko pristigome...

Skaityti daugiau...