Žmogus žmogui...

Esu pakankamai garbingo amžiaus, dar vis dirbanti (truputėlį) pedagogė. Šią vasarą atostogaudama kaime susidūriau su keletu „valdiškų“ įstaigų „savo“ Molėtuose ir truputį  „savo“ Vilniuje. Iš anksto nusiteikiau, kad su  senyvo amžiaus žmonėmis nesiskaitoma, kad jie negerbiami, kad jie stumdomi, negirdimi, kad dažnai ant jų šaukiama, neišklausoma, nepaaiškinama. Prisiminiau ir savo mamą, kai buvo mano amžiaus, gyveno kaime ir prastokai jautėsi.

Išsamiai „Vilnies“ Nr. 88 lapkričio 10 d.